Lietuvos patyčių rodiklis yra vienas aukščiausių Europoje – daugiau nei ketvirtadalis paauglių patiria patyčias, parodė Vaikų sveikatos ir gyvensenos tyrimas. „Vaikų linijos“ psichologė dr. Jurgita Smiltė Jasiulionė įsitikinusi, kad viena didžiausių problemų yra patyčių normalizavimas. Tose bendruomenėse, kur problema yra neigiama, labai didelė tikimybė, kad vaikai kenčia neturėdami paramos ir negalėdami gauti tinkamos pagalbos, todėl labai svarbu reaguoti į patyčias ir edukuoti mokyklų bendruomenes.
Vaikų linijos“ konsultantai dažnai girdi vaikų nusiskundimus dėl „nematomų“ patyčių, suaugusiųjų reakcijos stokos ir kad netinkamas elgesys yra pačio vaiko kaltė. Psichologė dr. Jurgita Smiltė Jasiulionė pateikia rekomendacijas, kaip elgtis paaugliams, mokytojams ir tėvams patyčių atveju.
Patyčios yra sunkiai atpažįstamos, todėl būtina atpažinti ženklus ir reaguoti. „Pasikeitusi paauglio emocinė būklė, kitokia elgsena, noras socialiai izoliuotis, uždarumas, staigūs nuotaikos svyravimai, nerimas, depresija ar slapukavimas gali rodyti, kad kažkas vyksta jo gyvenime. Todėl būtina reaguoti ir kviesti paauglį pokalbio“, – teigia dr. J.S.Jasiulionė.
Pasak psichologės, vaikas ar paauglys, susidūręs su patyčiomis, iškart po nutikimo gali bandyti situaciją suvaldyti pats: „Nukentėjęs asmuo gali pasitraukti iš įvykio ir stebėti, kas vyks toliau. Kartais žeminančio elgesio apraiškos būna vienkartinės ir neįsivėlus į situaciją bei laiku nutraukus kontaktą su priekabiautojais galima išvengti tokio elgesio pasikartojimo. Tačiau, jei paauglys su patyčiomis susiduria ne pirmą kartą ir tampa sąmoningai išsirinktu skriaudėjo taikiniu, svarbu, kad jis visuomet žinotų, turintis teisę ieškoti žmogaus, su kuriuo galėtų drauge „žingsniuoti“ pagalbos procesu“.
- Kreiptis pagalbos į suaugusiuosiu
Psichologė yra tvirtai įsitikinusi, kad suaugusieji mokykloje ir namie vaidina labai didelį ir svarbų vaidmenį patyčių sustabdyme. „Mokykloje pirmiausia mokytojams, o ir kitiems mokyklos darbuotojams tenka atsakomybė atpažinti ir reaguoti į patyčias, namuose tėvai turėtų atkreipti dėmesį į pakitusį vaiko elgesį ar emocinę būseną“, – paaiškina dr. J.S.Jasiulionė.
Nors paaugliai dažniausiai nenori kreiptis į suaugusiuosius pagalbos ir bando situaciją suvaldyti patys, vis dėlto esant patyčioms paaugliai turėtų atrasti patikimą žmogų savo aplinkoje, su kuriuo galėtų pasitarti, kaip elgtis, arba tiesiog paprašyti pagalbos.
„Tokiu žmogumi gali tapti vienas iš tėvų, vyresnis draugas mokykloje, pagalbos mokiniui specialistas ar mokytojas. Svarbiausia, kad vaikas, susidūręs su patyčiomis, neliktų vienas“ – drąsina kreiptis pagalbos psichologė.
Jeigu tėvai įtaria galimas patyčias mokykloje, labai svarbu, kad jie pasikalbėtų su paaugliu, tačiau pokalbiui reikėtų pasiruošti.
„Pirmiausia, apgalvokite pokalbio eigą, raskite tinkamą laiką ir vietą, kad pokalbis būtų kiek įmanoma privatus. Pokalbio pradžioje yra labai svarbu aiškiai įvardinti, kodėl nusprendėte, jog yra kažkoks pokytis vaiko gyvenime ir jam yra kažkas negerai. Pokalbį galite pradėti tokiais žodžiais „Aš pastebėjau“ ir pasakyti, ką pastebėjote, „ir noriu tavęs paklausti, ar viskas yra gerai, nes iš to, ką pastebėjau, supratau, kad kažkas vyksta tavo gyvenime ir noriu suprasti, kas“, – pasakoja J.S.Jasiulionė.
Pasak jos, svarbu nusiteikti, kad paauglys gali nenorėti kalbėtis, nes jam per sunku, bijo išgąsdinti ar nuvilti tėvus. Tokiu atveju, tėvai gali pasirinkti kelias taktikas.
„Paaugliai apskritai nelinkę dalintis savo emocijomis, tačiau jeigu tėvai turi nors menkiausią įtarimą, reikėtų rasti būdą pasikalbėti su juo. Galite pasakyti, kad matote, jog jūsų vaikui yra sunku kalbėti, bet vis tiek rūpi, kas vyksta, ir paklausti, kada bus galima pasikalbėti, arba pasakyti, kad yra neramu, kad yra nuojauta, jog vyksta kažkas negero mokykloje ir todėl ruošiatės paskambinti klasės auklėtojai ar mokytojai ir paklausti apie tai daugiau. Dažniausiai to pakanka ir paauglys pasipasakoja pats“, – į kitus suaugusiuosius kreiptis pagalbos ragina psichologė.
Psichologė dr. J.S.Jasiulionė pataria tėvams susirinkti visus faktus apie tai, kas vyksta, ir kreiptis pagalbos į kitus suaugusiuosius mokykloje.
„Jeigu išgirdote faktą, kad iš jūsų vaiko tyčiojamasi, neskubėkite ir išsiaiškinkite visą situaciją: kas tyčiojasi, kada tai vyksta, ar vaikas kažkam apie tai yra sakęs mokykloje, ar mokytojai žino, ar reagavo ir pan. Ir paklauskite paauglio „Aš norėčiau padėti, kaip galėčiau tau padėti“. Labai svarbu suderinti veiksmus su pačiu paaugliu ir atsižvelgti į jo norus. Tuomet jau elgtis pagal situaciją ir pagalvoti, kaip reikėtų elgtis, kokius kitus suaugusiuosius pasitelkti. Jeigu paauglys duoda sutikimą, labai svarbu netylėti, kreiptis pagalbos į mokyklos darbuotojus ir visiems kartu pasitarti, koks galėtų būti pagalbos planas, kokių veiksmų galima būtų imtis mokykla, mokytojai, tėvai“, – pasakoja psichologė.
- Nuolat edukuoti visą mokyklos bendruomenę
Dr. J.S.Jasiulionės manymu, labai svarbu mokyklai turėti tam tikrą viziją ir planą, kaip joje tvarkomasi su patyčių problema, kokie veiksmai įgyvendinami, kaip rūpinamasi kiekvieno mokyklos bendruomenės nario edukacija, kad visi žinotų, kaip elgtis patyčių atveju.
„Prevencinėje patyčių programoje turi dalyvauti visi mokyklos bendruomenės nariai: mokytojai, administracijos darbuotojai, ūkinės dalies darbuotojai, moksleiviai, tėvai. Privaloma visus mokyti atpažinti ir reaguoti į patyčias, atskirti vienkartinį konfliktą ir pasikartojantį netinkamą elgesį. Labai svarbu, kad reaguoti mokėtų ne tik mokytojai, bet ir kiti mokyklos darbuotojai, nes dažnai patyčios vyksta kieme, fojė ar valgykloje. Moksleiviai turėtų žinoti, ką jie patys gali padaryti ir į ką kreiptis pagalbos. Edukacija reikalinga ir tėvams, kurie mato vaikus už mokyklos ribų, girdi jų pasakojimus, kas vyksta mokykloje, formuoja vaikų elgesį, nustatydami tam tikras ribas“, – teigia psichologė J.S.Jasiulionė.
manodaktaras.lt informacija
