Sukrėsto vaiko sindromu vadinama trauma, kurią vaikui, dažniausiai iki vienerių metų kūdikiui, sukelia suaugusieji, suėmę jį už krūtinės ties pažastimis ir stipriai pakratę. Stiprus kūdikio kratymas pirmyn atgal sukelia galvos smegenų pažeidimą, galvos kraujagyslių įtrūkimą, kraujo išsiliejimą – tai gali nutikti vos po 5 sekundžių kratymo. Patirti sužalojimai gali sukelti nuolatinę negalią ir net mirtį.
Šį sindromą sudaro: subduralinė hematoma (kraujo išsiliejimas po kietuoju smegenų dangalu), smegenų sumušimas, kraujosruvos akių tinklainėje, aplink optinį nervą, kaulų lūžiai. Sukrėsti vaikai paprastai neturi galvos traumai būdingų išorinių požymių.
Sindromą lemia vaiko fiziologija ir trapus, dar besivystantis organizmas:
- galvos dydis: kūdikio galva yra labai didelė ir sunki (sudaro net 25–30 proc. kūdikio svorio, palyginti suaugusiųjų – apie 11 proc.), o kaklo raumenys silpni, todėl purtomo kūdikio galva juda pirmyn ir atgal didele amplitude;
- smegenų pozicija kaukolėje: kūdikio kaukolėje yra šiek tiek daugiau erdvės sparčiai augančioms smegenims, dėl to purtomo kūdikio smegenys daužosi į kaukolę;
- kraujagyslių tankumas ir trapumas: besivystančias kūdikio smegenis ir akis supa labai tankus kraujagyslių tinklas, kurios yra trapios ir purtant vaiką greitai sutrūkinėja;
- silpni kaulai ir audiniai: purtant neretai nukenčia ne tik kūdikio smegenys, akys, bet gali lūžti arba išnirti kaklo, galūnių kaulai, šonkauliai, gali būti pažeisti vidaus organai.
Kuo stipriau vaikas supurtomas, tuo jo patiriama trauma yra didesnė. Trauma būna dar sunkesnė, jei papurtytas vaikas staiga metamas į lovytę ar ant kito paviršiaus.
Sukrėsto vaiko sindromas dažniausiai pasireiškia jaunesniems nei 1 metų kūdikiams. Didžiausia rizika kyla kūdikiams nuo 2 iki 8 mėnesių.
Kartais vaikas yra supurtomas ne iš blogos valios, o tiesiog stokojant žinių:
už kojų kratomas užspringęs vaikas;
mažas kūdikis mėtomas į orą (reikia žinoti, kad kūdikiai ir maži vaikai krykštavimu, juoku išreiškia ne tik džiaugsmą, bet ir nerimą, baimę);
- kūdikis supamas, laikant už kojyčių ar rankyčių;
- netaisyklingai, per mažam vaikui atliekama dinaminė ar kita mankšta;
- vaikas grūdinimas nardinant ir greitai iškeliant iš vandens ir pan.
Tačiau dažniausiai vaikai yra supurtomi, kai juos prižiūrintys asmenys netenka kantrybės. Paprastai tai yra artimiausi vaikui asmenys – tėvai ar kiti šeimos nariai arba vaiką prižiūrintys asmenys (auklės, tolimesni giminaičiai ar draugai). Tai nutinka bet kokios etninės kilmės, bet kokio pajamų diapazono ar išsilavinimo šeimose; nukenčia ir berniukai, ir mergaitės.
Kai kurie kūdikiai dažnai verkia, ypač jei yra alkani, pavargę, prisišlapinę, išsituštinę ar tiesiog norėdami atkreipti į save dėmesį. Dalis kūdikių yra linkę verkti tam tikru metu, pamaitinti ar pervystyti jie gali nurimti, tačiau ne visada. Jei verksmas trunka ilgai, globėjas patiria stresą, gali prarasti savikontrolę ir imti kūdikį purtyti. Net jei globėjas nenori pakenkti kūdikiui ar nežino purtymo pasekmių, toks jo elgesys yra prievarta prieš vaiką.
Neretai grubų elgesį su vaiku lemia prasta tėvų psichologinė būklė (depresija, įtampa šeimoje, nedarnūs santykiai ir pan.), nuolatinis nuovargis, alkoholio ir (ar) narkotinių medžiagų vartojimas.
Ypatinga rizika būti sužalotiems kyla vaikams, kurie turi specialiųjų poreikių arba sveikatos problemų (pavyzdžiui, pilvo dieglius), dėl kurių jie dažnai verkia.
Kokie yra sukrėsto vaiko sindromo simptomai?
Sukrėsto vaiko sindromo požymių gali atsirasti iškart po to, kai vaikas buvo supurtytas, tačiau jų gali pasirodyti ir vėliau – nelygu, kokio dydžio žala smegenims yra padaryta.
Sunkūs sukrėsto vaiko sindromo požymiai yra sąmonės netekimas, traukuliai, šokas. Kiti sukrėsto vaiko sindromo simptomai:
- ant vaiko kūno matomos smurtavimo žymės: mėlynės, nubrozdinimai, patinimai, nuo suėmimo už pažastų ir suspaudimo pirštais likusios mėlynės ant krūtinės, šonkaulių; keistas tėvų elgesys, negebėjimas rišliai paaiškinti, kas vaikui nutiko;
- patinusi kūdikio momenėlio sritis;
- kūdikis nejudrus;
- kūdikis nesišypso, labai irzlus, be atokvėpio verkia arba, atvirkščiai, yra itin ramus, apatiškas, mieguistas, negali pabusti;
- pasunkėję kvėpavimas, dusulys;
- apetito nebuvimas, sutrikęs čiulpimas ar rijimas;
- vėmimas;
- išbalusi arba net pamėlusi oda;
- išsiplėtę arba nevienodo dydžio vyzdžiai; kūdikis sunkiai fokusuoja akis arba seka judesius;
- sutrikusi koordinacija, vaikas negali pakelti galvos;
- traukuliai;
- paralyžius;
- sąmonės praradimas;
- koma;
- mirtis.
Sukrėsto vaiko sindromas yra labai rimta būklė. Nors prognozė skiriasi priklausomai nuo vaiko amžiaus ir sužalojimų sunkumo, tačiau dažniausiai yra prasta: net apie 25 proc. kūdikių dėl patirtų sužalojimų miršta, iki 80 proc. išgyvenusiųjų patiria rimtų neurologinių sutrikimų, kitų rimtų sveikatos problemų ir visą gyvenimą trunkančią negalią. Netgi patyrusiems ne itin sunkių sužalojimų kūdikiams gali atsirasti vystymosi sutrikimo požymių. Lengvesnio supurtymo padariniai gali būti nepastebimi kelerius metus, kartais jie gali išryškėti tik vaikui pradėjus lankyti mokyklą. Tai gali būti:
- kalbos ir vystymosi vėlavimas;
- mokymosi sunkumai;
- regėjimo suprastėjimas arba aklumas;
- klausos praradimas;
- epilepsija;
- traukuliai;
- paralyžius.
Jeigu nepavyko susitvardyti ir kūdikiui sudavėte, jį papurtėte, numetėte ar kitaip grubiai su juo pasielgėte (arba įtariate, kad prieš jį smurtavo kitas asmuo), būtinai nedelsdami kreipkitės į medikus. Supurtytas vaikas gali imti vemti, tada jį reikėtų paversti ant šono, atlaisvinti kvėpavimo takus, švelniai pražiodyti. Svarbu vaiką ant šono versti iškart visu kūnu, kad galva, kaklas ir nugara būtų vienoje linijoje. Tai sumažintų pažeidimų tikimybę, jeigu vaikas būtų patyręs stuburo traumą. Jei vaikas prarado sąmonę, nekvėpuoja, būtina nedelsiant pradėti jį gaivinti, t. y. atlikti krūtinės paspaudimus ir oro įpūtimus iš burnos į burną arba į nosį ir burną.
Esant tokiai situacijai suaugusieji dažnai jaučia gėdą, bijo gresiančios atsakomybės, neprisimena visų elgesio su vaiku aplinkybių dėl apsvaigimo nuo alkoholio ir (ar) narkotinių medžiagų, todėl teigia, kad simptomai vaikui pasireiškė be jokios priežasties, arba įvardija melagingas priežastis.
Labai svarbu atvirai papasakoti medikams visas įvykio aplinkybes. Nematydami akivaizdžių išorinių sužalojimo požymių ir nežinodami, kad kūdikis buvo supurtytas, sveikatos priežiūros specialistai gali ne iš karto nustatyti vidinius sužalojimus – simptomai gali būti priskirti kitai priežasčiai, pavyzdžiui, virusui, o jau pradėjus reikštis sukrėsto vaiko sindromui būdingiems simptomams ir atlikus daugiau tyrimų, gali būti prarasta daug brangaus laiko pagalbai suteikti.
Medikams įtarus sukrėtimą (arba tėvams sąžiningai prisipažinus) yra atliekami tyrimai, parodantys akių ir smegenų kraujagyslių pažeidimus, kraujo išsiliejimą, kaulų lūžius, vidaus organų plyšimus: kompiuterinė tomografija, magnetinis rezonansas, rentgenas.
Sunkią galvos traumą patyrusiam vaikui gali prireikti ilgalaikės sveikatos ekspertų komandos – neurologų, neurochirurgų, oftalmologų, endokrinologų – pagalbos, kompleksinės pediatro priežiūros ir reabilitacijos.
Siekiant išvengti sukrėsto vaiko sindromo atvejų, būtina šviesti tėvus ir globėjus apie tai, kokie iššūkiai ir pavojai jų gali laukti ir kaip su jais susidoroti.
Patarimai, kaip turėtų elgtis globėjas, jei vaikas ilgą laiką neramus, daug verkia, neleidžia nuo jo atsitraukti:
- įsitikinti, kad nėra akivaizdžios priežasties verkti: kūdikis nėra alkanas, perkaitęs ar sušalęs;
- patikrinti, ar vystyklai švarūs, ar jie arba drabužiai nespaudžia ir nesukelia skausmo;
- stebėti, ar nėra ligos požymių, tokių kaip karščiavimas ar patinimas;
- jei kūdikio poreikiai patenkinti, galima panaudoti kokį nors garso šaltinį: kalbėti, dainuoti, įjungti radiją;
- kartais kūdikius nuramina specifiniai garsai – dulkių siurblio, plaukų džiovintuvo, ventiliatoriaus;
- pasiūlyti kūdikiui žaislą ar čiulptuką;
- pabandyti kūdikį pamaitinti;
- kūdikį suvystyti arba pasupti;
- paguldyti kūdikį į vežimėlį ir išeiti pasivaikščioti į lauką arba pavežioti kūdikį automobiliu automobilinėje kėdutėje.
Jei nepadeda jokios priemonės, globėjas patiria didelį stresą ir senka jo kantrybė, jis turėtų:
- nesidrovėti prašyti pagalbos, kad kuris kitas asmuo (pagal galimybes – šeimos narys, auklė ar tiesiog kaimynas) nors trumpam perimtų rūpinimąsi vaiku ir globėjui atsirastų galimybė atsipalaiduoti, susidoroti su stresu ir emocijomis;
- jei tuo metu niekas negali padėti, reikėtų saugiai paguldyti kūdikį į lovelę ir nors kelioms minutėms išeiti nusiraminti į kitą patalpą;
- nukreipti mintis susikoncentruojant į savo kvėpavimą, perskaityti puslapį knygos, padaryti 15 pritūpimų, paskambinti artimiesiems;
- daryti bet ką, tačiau nesiartinti prie kūdikio nenusiraminus!
Svarbu! Verksmas kūdikiui nepakenks, o supurtymas gali būti pražūtingas! Jeigu pykčio protrūkiai kyla dažnai ir sunku susivaldyti, reikėtų pasikonsultuoti su psichologu.
Labai svarbu, kad visi šeimos nariai ir kūdikiu besirūpinantys asmenys žinotų, kokį pavojų kūdikiui kelia kratymas ir purtymas. Dėl to reikėtų labai atsakingai rinktis aukles – rekomenduojama rinktis tik profesionalius, rekomenduotus asmenis, nepasitikėti atsitiktiniais, nepažįstamais, nepatikimais žmonėmis.
Parengė Higienos instituto Sveikatos stiprinimo centro Visuomenės sveikatos stiprinimo skyriaus vyriausioji specialistė Liuda Ciesiūnienė
